66 istorijos nesibaigia

Kas atsitinka, kai nieko neatsitinka? O kas gi neatsitinka, kai kas nors atsitinka? Ar gali jonvabalis šviesti kokia tik nori spalva? O kodėl katė augina septynis peliukus? O kuo gi svajoja tapti musmirė? O štai meška renka „Meška šiaurėje“ saldainių popieriukus ir jau ketina... Na, atspėkite, ką ji sumąstė?

Šioje knygoje vyksta daugybė labai tikėtinų ir visai neįtikėtinų dalykų. Trumpi, kelių sakinių pasakojimai skatina vaikus fantazuoti istorijoms kuriant tęsinius ir žiūrinėjant nuotaikingus Aistės Papartytės piešinius.

Dar lieka pridurti, kad 2012 m. išėjo pirmoji 66 istorijų dalis.

Na, ir jau visai pabaigai: Julius Keleras – garsus poetas, išleidęs anaiptol ne vieną poezijos rinkinį, apdovanotas ne viena literatūros premija.

Tai 66 istorijos, kurių pavadinimai paslėpti pačiose istorijose. Bet paslėpti ne taip giliai, kad jų nerastum. Skaitant kasdien po vieną, užtektų dviem mėnesiams, o keliems pirmadieniams tektų net po dvi. Kodėl pirmadieniams po dvi? Paklauskit vasario, mat jis turi mažiausiai dienų, jis žino viską apie savo dienas. Istorijos tinka skaityti dieną, temstant, o ypač – visai sutemus. Tereikia pasišviesti raudonuoju jonvabaliu, kol jis dar nespėjo pamėlynuoti.
/Kęstutis Kasparavičius/

Sykį vienas poetas pagavo polėkį su išsidraikiusiais plaukais ir trupučiu ironijos. Tas kiek pasibranginęs leidosi sudedamas į žodžius ir taip gražiai susidėliojo, kad tarp eilučių dar liko vietos vėjui ir nuojautai.
/Lina Dūdaitė/